Dar 2007 Microsoft‘as sugalvojo “async/await’ programavimo modelį. Nuo 2012 jis buvo oficialiai išleistas ir C#’ui, o po daugiau nei dešimt metų šis modelis ne tik, kad nenumirė, tačiau buvo adaptuotas ir kitose programavimo kalbose. Pats Microsoft‘as jį vis dar ir dabar stumia savo naujose bibliotekose.

Jei technologija per tiek laiko nenumiršta, tai tikriausiai yra verta apsvarstymo panaudoti ir rimtuose projektuose. Šiandien ištirsime ar iš tiesų apsimoka lysti į šiuos MS spąstus.

Ar dar prisimenate COVID laikus? Atsimenate, kai reikėdavo testų rezultatų ieškoti e. sveikata sistemoje? ESPBI - elektroninės sveikatos paslaugų ir bendradarbiavimo infrastruktūros informacinė sistema galvos skausmą kėlė ne tik gydytojams, pacientams, bet ir laboratorijoms.
Tačiau COVID tyrimai buvo tik pradžia! Sveikatos apsaugos ministerija užsimojo daug plačiau — perkelti visų laboratorinių tyrimų užsakymą į ESPBI IS. Idėja tikrai nėra bloga — pacientui daug paprasčiau ir patogiau, kai tyrimų rezultatus galima rasti vienoje vietoje, o ir gydymo įstaigos nustotų peštis kam priklauso rezultatai ir būtų priverstos jais dalintis. Tačiau yra vienas „bet“…

Visas patogumas, visi privalumai būtų tik tuo atveju, jei ESPBI sistema veiktų greitai, teisingai ir efektyviai. Žodžiai “valstybinė sistema” ir “efektyviai” neturėtų būti naudojami viename sakinyje. Dauguma Lietuvoje veikiančių laboratorijų yra privačios, jos turi savas informacines sistemas, kurios veikia greitai, efektyviai ir dažniausiai teisingai. Ar ESPBI gali pasiūlyti tą patį?

Mikroserviai yra ateitis. Jeigu kuri naują projektą — rinkis mikroservisų architektūrą. Mikroservisai padės tau išlaikyti paprastumą, kodo išskaidymą, bus paprasčiau leisti naujas versijas. Mirtis monolitams! Jeigu naudosi mikroservisus — pasaulyje įsivyraus taika.

Ne. Tai yra melas. Labai paplitęs melas. Taip paplitęs, kad juo tiki net daugelis patyrusių programuotojų, net gūglis tiki. Bet tai vis tiek yra melas, ant kurio tu, skaitytojau, turėtum nepasimauti. Mikroservisai yra tik viena iš daugelio architektūrų, turinti tiek privalumų, tiek trūkumų. Prieš nerdamas į ją turėtum žinoti, kad yra iš ko rinktis.

1. Visi girdėjome, kad visada reikia daryti atsargines kopijas.
2. Visi skaitėme, kad reikia nuolatos testuoti ar įmanoma tas atsargines kopijas atstatyti.
3. Visi mokėmės, kad turime turėti planą, kaip tas atsargines kopijas prikelti atgal į produkcinę aplinką įvykus katastrofai.
4. Žonome, kad atsarginės kopijos turi būti daromos ir į offline talpyklą.
5. Suprantame, kad atsarginės kopijos turi būti dar ir geografiškai nutolusiose talpyklose.

Jei tu atsarginių kopijų nedarai, tai šis straipsnis ne tau. Negaliu tau padėti, niekas tau negali padėti. Šis straipsnis yra tiems, kas pasidarė backupų sistemą ir dabar sėdi laimingas, manydamas, jog yra pasaulio karalius.

Ar žinai kas labiausiai gąsdina informatiką? Taip - tai išjungtas kompiuteris. Aš pats esu informatikas, todėl puikiai suprantu šią baimę. Ji jau seniai mane persekioja, bet pagaliau nusprendžiau su ja susigrumti akis į akį.

Žinau, kad kai kurie iš jūsų tiesiog priimtų šį jausmą į savo širdį, su juo susitaikytų ir pamirštų, tačiau aš ne toks. Aš negaliu nežinomybei ir nuolatos galvoje besisukantiems klausimams „ar mano kompas vis dar veikia?“, „kaip aš jį galėčiau įjungti, jei jis netikėtai išsijungtų, o manęs nebūtų šalia?“ paprasčiausiai ištirpti rutinos nuobodulyje. Aš neabejingas savo kompiuteriui ir jo būklei, todėl dar šiandien turiu ką nors dėl to daryti.

Padarysiu taip, kad bet kada iš bet kur galėčiau patikrinti ar mano kompiuteris vis dar veikia ir esant reikalui įjungti.

Gyvename laikais, kai per televiziją nieko gero neberodo. Net žinios nebeįdomios - kaip kokią muilo operą - vis apie apie tą patį kartoja.

Ką daryti, kad tas didelis plokščias daiktas, televizoriumi vadinamas, taptų nors kiek naudingas savo šeimininkui? Ypač jei jis net nėra išmanus, be interneto bei jūtūbo?

Yra tik viena išeitis - prijungti kokį nors paprotinimo prietaisą. Aš pasirinkau Raspberry Pi 4. Veikia ganėtinai neblogai, tik nesinori vis bėgioti prie klaviatūros užsimanius paspausti pauzę ar praleisti seriją.

Būtų idealu, jei galėčiau panaudoti televizoriaus pultelį…

Jau parašėme programėlę rodyti vaizdams per SIEMENS C75 mobiliojo telefono ekranėlį LPH9157-2, tačiau ar norime čia ir sustoti? Tikrai ne! Mes norime, kad šis ekranėlis mums tarnautų kaip pilnavertis monitorius. Juk mažam kompiuteriui reikia ir mažo ekraniuko.

JavaScript yra unikalus. Unikalus ir jo objektinis modelis. Tikriausiai esi pripratęs prie C++ objektinio modelio, kuris yra paremtas duomenų struktūros aprašymu — klasėmis, tačiau pasaulyje yra žmonių, teigiančių, kad tai yra neteisingas sprendimas.
JavaScript mylėtojai yra vieni iš tokių. Jie teigia, kad duomenys yra svarbiausi ir būtent duomenys (o ne duomenų struktūros aprašas — klasės) turėtų nulemti objekto struktūrą. Iš to gimsta laisvė.

Šį kartą paaiškinsiu kaip veikia prototipinis (JavaScript’o) objektinis modelis.

Šiandien anksti ryte pabudęs supratau, kad jums, mieli skaitytojai, gyvenime kažko trūksta. Pamąsčius paaiškėjo, kad trūkti gali tik vieno - mirksinčio LED. Aš nebūčiau aš, jeigu neatskubėčiau jums į pagalbą. Šiandien parašysiu kaip pamirksinti LEDą iš kernelio modulio.

Kadangi jau išmokome rašyti labas pasauli kernel modulius, reikia imtis ko nors rimtesnio. Šį kartą mokinsimės rašyti kernelio draiverį nusiųsti duomenims SPI įrenginiui. Kaip ir “labas pasauli” pavyzdyje, duomenys bus siunčiami modulio prijungimo (inicializavimo) metu.

Taip pat, dėl įdomumo panaudosime dinamiškai moduliui galimą priskirti parametrą, kurį bus galima nurodyti prijungiant modulį.